savaitės atradimai #8
Saulės ir jūros visata
Šią savaitę buvau Saulėj ir jūroj. Niekas kitas, joks kitas meno kūrinys ir gal net įvykis gyvenime, manęs nėra taip sukrėtęs kaip užvakardienos spektaklis. Ir kadangi čia viskas taip puikiai sukrito, nusprendžiau parašyti laišką, kuriame aprašyčiau Sun&Sea visatą.
GYVENIMO KAITALAI
Saulė ir Jūra Taksi parke
Kai pernai gruodį leidau Nidoj, mėnesį gyvenau meno kolonijoj. Nors gal labiau izoliavausi, nes pirmą savaitę beveik neiškišau nosies iš savo didingos rezidencijos. Dviaukštis butas aidėjo taip, kaip iki šiol aidi visos vietos, kur sumanau apsistoti. Bendros virtuvės karantinavosi, o butuko virtuvinis kampas nebuvo gerai apsiginklavęs indais: du šaukštai, vienas ir antras bliūdeliai, puodas, įdubusi keptuvė – gerai tinka troškinti, – pora peilių, šakutė. Bet to visai pakako, gal trūko tik skardinių atidarytuvo. Nors jo neturėjau ir namie – todėl mėnesį prieš tai vaikščiojau apibintuotu smiliumi.
Vieną rytą, kaip tyčia – gimtadienio, išlindau iš savo olos, nes žadėjau važiuoti porai dienų į Klaipėdą. Kažkas atrado man su kuo, kažkiek sukosi galva ir gal todėl ne visai gerai prisimenu, kaip tiesiai prieš mane išdygo Lina Lapelytė su keptuve rankose. Nuščiuvau išvydęs jos, kaip Niujorkeris vėliau apibūdino, „asimetriškus kirpčiukus“ ant savo slenksčio. Atkišusi plokščiadugnę keptuvę ji man sako: „Mes buvom pasiėmę tavo keptuvę, išvažiuojam, tai norim grąžinti“. Aš atsakiau, kad juk turiu kažkokią. Bet ji paprieštaravo, kad ant jos „blynų neiškepsi“. Tada aš numykiau nesąmoningą bajerį, kad „gautųsi įdubę blynai“. Tiek tebuvo pokalbio tarp mūsų, bet gerai jį įsiminiau, nes po to dar parą negalėjau patikėti tuo, kas įvyko.
Sun&Sea visatą seku nuo tada, kai man buvo 13. Tada išgirdau pirmą Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operą Geros dienos su 10 kasininkių, dainuojančių apie savo gyvenimą ir darbą. Tai – žvilgsnis į vartojimą iš kasininkės, mašinizuotos, Lietuvoje dažnai moters, perspektyvos. Pamenu, kaip klausiau jos įrašo per radiją, važiuodamas su tėvais į Vilnių. Jau tuomet užbūrė nuostabus muzikinis audinys, puikūs choro klasteriai ir banguojančios melodijos, kurias dainuoja visa paletė atpažįstamų personažų: menotyrininkė, neturinti, kur dirbti po studijų, emigravusio sūnaus mama, jauna kasininkė, bandanti užkalbinti kokį vaikiną ir panašiai. Vėliau mačiau ją gyvai: visų jų istorijos ir tekstai buvo tiek pat juokingi, kiek tragiški.
Opera Saulė ir jūra išėjo daug vėliau. 2017 m. festivalyje „Sirenos“ Nacionalinės dailės galerijos laiptų kvadrato centre pirmą kartą buvo parodytas nedidelis jos kampelis. Kiek žinau, ta operos versija, kuri įvyko tada, šiandien Vilniuje po ilgos pertraukos skamba nepakeista, tokia, kokia buvo sumanyta: lietuviškai ir čia.
Kai įėjau į Taksi parko serpentiną nemenkai apsisuko galva. 36 metrų aukštis, iš kurio stebi dugne supiltą paplūdimį, yra neįtikėtinas. Jei kai kurie kritikai galėjo skųstis, kad Niujorko versija, pristatyta BAM Fishery, buvo silpnesnė, nes trūko atstumo, kad Dievo žiūros taškas jautėsi panašesnis į žvilgsnį į roplių narvą zoologijos sode, čia tokios bėdos tikrai nebuvo. Erdvė man staiga priminė amerikiečių kompozitorės Meredith Monk, kurios darbais atvirai žavisi Lapelytė, kūrinį, parašytą Ann Hamilton’s Tower inauguracijai. Tai specialus bokštas – erdvė pasirodymams, kurie turėtų vykti ant sraigtinių laiptų. Laiptų centre žioji šulinys. Vertikalios erdvės idėja atliepia šio pastatymo viziją, bet tuo pat metu ją apverčia. Jei Anos bokšte atlikėjai ir klausytojai – visi ant laiptų, tai čia priešingai – mes stebime dainininkus iš viršaus, įsitaisiusius bokšto prarajoje.
Toje prarajoje ant smėlio guli žmonės apsirengę maudymosi kostiumėliais ir dainuoja apie kasdienybę. Šalia jų – šiaip vietiniai, užsukę pagulėti netikrame paplūdimyje ir pasišildyti nepažįstamųjų žvilgsniuose. Saulės ir jūros šansonų centre klausimas toks: kaip suvokti klimato krizę, jei aš gyvenu tik tiek; kaip suprasti pasaulio mirtingumą savo mirtingumo fone. Priminti apie jį gali pliaže į šonkaulius duriantis šampano kamštis, žydinti jūra.
Žvelgdami iš taip aukštai ir, nori nenori, mąstydami apie mirtį, esame visai netoli jos pačios. Kad gerai matytum vaizdą apačioje, turi atsistoti prie pat turėklo ir pasilypėti aukštėliau, ant nedidelės betoninės atbrailos. Taip, centimetrą paūgėdamas, esi didesnėje rizikoje persisverti ir tėkštis į sceną. Dainuotum tuomet nusuktu kaklu. Laiške-atmintinėje, kurią gauni prieš renginį, parašyta, kad filmuoti draudžiama, nes mūsų prietaisai krisdami iš didelio aukščio gali sužeisti atlikėjus. Tiesa, prieš įeinant į erdvę, perspėja nefilmuoti iš arti, kitaip galima. Mirties pavojus (kai kam tai aukščio baimė) apima fiziškai, ir egzistencinį nerimą papildo realia grėsme.
Kaip žinia, per keturis metus opera nemenkai paaugo. 2019 Venecijos bienalėje pristatyta angliška jos versija pelnė svarbiausią meno pasaulio apdovanojimą – Auksinį liūtą ir apskriejo didžiausių pasaulio leidinių pirmus puslapius. Jau nebesuskaičiuoju, kiek recenzijų apie ją parašė The New York Times ir kiek kartų aš prasukau tokį gerą jos vinilą. Šiemet opera pagaliau apturėjo pasaulinį turą. Bilietų nelikdavo vos per kelias minutes Niujorke, Los Andžele – JAV ją rodė 100 kartų; rodė Italijoje, Rusijoje, Švedijoje ir dar daugybėje vietų. Mano sekami Niujorko meno kritikai apie ją kūrė pokštus savo Twitteriuose, ją žiūrėjo Tilda Swinton ir Francis Ford Coppola. Žodžiu, tai neabejotinai garsiausias kūrinys išplaukęs iš Lietuvos įsčių.
Kiekvienoje šalyje, kur įkurdinamas operos paplūdimys, atsiranda vietinės realybės detalių. Los Andžele dvi merginos vaškavosi banglentes, niujorkiečiai sukūrė Coney Island paplūdimio vaizdą, o čia, Vilniuje, atpažinau lietuviškas žalias šiukšliadėžes, kokių pilni mūsų pliažai.
Vilniaus Taksi parko dydis suteikia erdvei bažnyčios jausmo. Dainuojamos natos liejasi, jungiasi, grakščiai nuaidi, skamba. Kita vertus, kaip žino muzikantai, per didelis aidas gali muziką suvelti, jame pasimeta detalės ir tekstas. Bet Lina sakė, kad žmonės, į erdvę sugūžėję su žieminiais paltais, sugėrė garso atspindžius ir sukūrė puikią pastato skambesį. Garsas stebėtinai geras, kiekviename aukšte girdisi detalės.
Pirmą sykį gyvai matydamas operą pastebėjau tai, kad scenoje niekas į dainuojančius nekreipia dėmesio. Atlikėjai malasi pirmyn atgal, kažką žaidžia, veikia, eina prie jūros – grįžta šlapi. Prisminiau, kaip mokiausi groti pianinu ir prašydavau tėvų, kad manęs neklausytų – žvilgsnių atidumas sukeldavo streso, todėl nieko gero nesugrodavau. O kai jie imituodavo kavinę, jaučiausi laisvas nuo spaudimo ir grodavau lengviau. Visai nežinau, kuo tai susiję su informacija aukščiau, bet atleiskite mano galvai už keistas mintis.
Viena gražiausių operoje yra Ugnikalnio porelė. Judviejų partija, iš pradžių sumanyta vaikino ir merginos porai, per Pride mėnesį tapo dviejų vaikinų duetu, vėliau taip ir liko. Jiedu apskritai, bent man, buvo nuostabiausi operos atlikėjai, pagirti net paplūdimio vidiniame susirašinėjime WhatsAppe. O ir meilės duetas, kurį dainuoja du vaikinai, lietuviškoje scenoje įvyko pirmą sykį. Galiu klysti, bet niekaip nesugalvoju aplinkybių, kuriomis toks dalykas būtų galėjęs nutikti anksčiau. Per jį vos ne apsiašarojau.
Lietuviškas Saulės ir jūros tekstas, kurį girdėjau pirmąkart, nors mintinai mokėjau angliškąją versiją, skamba šviežiai. Librete tiek daug saldžių paradoksų, realybės kilimo trūktelėjimų iš po kojų. Pavyzdžiui, vaikinas iš porelės pasakoja apie tai, kaip skrido į portugališką koridą, „tačiau pilotas lėktuvą nuleido Vokietijoj“. Jis konstatuoja: „Nė vienas klimatologas tokio scenarijaus / numatęs nebuvo, / gal kieno nors intuicija ir sukirbėjo – buliaus gal?.. / ...buliaus gal?..“. Arba moteris, pasakojanti apie savo buvusį vyrą – „pats geriausias plaukikas“, – kuris nuskendo Pietryčių Azijoje: „Vieni sako, jog jis pernelyg toli nuplaukė, / Jį pasiglemžė gylis. / Kiti, jį geriau pažinoję, aiškina, jog jam trūko / magnio, ir jį pakirto mėšlungis…“. Arba darboholiko daina, kur jis pasakoja, kad išmoko darbe neberodyti emocijų, nesiskųsti, kad per sunku, bet pastebėjo, kad „užgniaužtos emocijos taip paprastai neišnyksta“, „susidaro kamščiai psichikoje: / Užslopinti negerumai išsiveržia netikėtai, / kaip lava“:
NUOVARGIS NUOVARGIS NUOVARGIS
NUOVARGIS
YRA MAMUTAS.
IŠNYKĘS, NEEGZISTUOJANTIS GYVŪNAS:
ENCIKLOPEDIJOJ, ISTORIJOS ANALUOSE –
YRA,
GYVENIME – NESUTINKAMAS.
ATOSTOGOS NUDOBIA MAMUTĄ,
KURIS OFICIALIAI NEEGZISTUOJA,
TAČIAU IŠ TIKRŲJŲ –
TAI SPARČIAUSIAI BESIVEISIANTI
RŪŠIS.
PO ATOSTOGŲ PLAUKAI ŽVILGA,
AKYS ŽIBA,
VISKAS YRA RAMIAU.Įstabiausia tekstą atlieka sesės dvynės, 3D sesutės, jau prie operos pabaigos. Jame galima puikiai matyti, kaip palengva, atidžiai ir paveikiai Grainytė atskleidžia operos socialinę temą. Viso kūrinio metu per menkučius įvaizdžius ji neįkyriai mus šildo, įveda į problematiką, o šioje scenoje, finale, jau neblogai pakaitinusi, rašo kone tiesiai. Čia dvynės merginos, aprengtos vienodais kostiumėliais, dainuoja:
Aš taip verkiau sužinojusi, jog nebeliks koralų,
Ir kartu su Didžiuoju barjeriniu rifu išnyks žuvys –
Nuo ryklio iki mailiaus.
Aš taip verkiau sužinojusi, jog masiškai
krenta bitės,
Ir su jomis baigsis visa augalija.
Aš taip verkiau supratusi, kad esu mirtinga,
Kad mano kūnas vieną diena pasens
ir suvys.
Ir aš daugiau nebematysiu, nejausiu,
neuosiu...
Mama paliko neišjungtą 3D spausdintuvą,
Aparatas ėmė spausdinti mane.
Kai baigsis mano kūnas, liksiu aš
Tuščioje planetoje be paukščių, gyvulėlių
ir koralų
ir vienu mygtuko paspaudimu atkursiu šį
pasaulį vėl:
3D koralai nedyla,
3D žuvys nepameta ragų,
3D maistas nekainuoja
3D aš esu amžina.
ATSISPAUSDINSIU TAVE, MAMA,
KAI TRŪKS TAVĘS.
ATSISPAUSDINSIU TAVĘ, SESUTE,
KAI TAVĘS PASIILGSIU.
ATSISPAUSDINSIM VISOS KARTU MĖSOS
IR KREVEČIŲ,
KAI NORĖSIS KO PIKANTIŠKO,
IR BITELES ATSIPRINTINSIM,
KAD NORS KIEK SALDUMO LIKTŲ.
Kaip turbūt jau pastebėjote, daug dalykų, kuriuos rašo Vaiva, neišverčiami. Kaip per Kalėdas rastos voverūškos ar tikslūs žodžių pasirinkimai, kurie visuomet tokie svarbūs jos tekstuose: „taip viskas pakrikę“, rūkytas hekas su majonezu, „sveikata šlubuoja“, „svieto galas“. Galiausiai, garsusis „Perkaitimo šansonas“ angliškai praranda savo akivaizdžias sąsajas su kūno ir tuščio butelio svoriu: „Sunkūs akių vokai, / Sunki galva, / Lengvas tuščias kūnas, / Vandens butelyje nebėra“ (angl., arba, kitaip tariant, kaip aš dainuoju: „My eyelids are heavy, / My head is dizzy / Light and empty body / There’s no water left in the bottle“).
Kitas dalykas, kuris labai svarbus visoje Grainytės poezijoje ir ypač ryškus šioje operoje, yra žavėjimasis perdėtu lietuvių kalbos sinonimiškumu. Turiu omenyje, kai vietoj to, kad natūraliai pakartotume keliskart tą patį žodį ar sakytume įvardį, prisigalvojame begalybę sinonimų: „Jonas sako“, „pašnekovas teigia“, „sąmokslininkas postringauja“, „vyras abejoja“. Grainytė pribarsto daugybę posakių lyg paimtų iš mūsų laikraščių ir, suteikdama jiems kitą kontekstą, atstumą, juos paverčia eksponatais.
Reikia paminėti, kad net tokio sudėtingo kalbiškai teksto vertimas į anglų kalbą, be abejonės, buvo visiškai pavykęs. Juk po pasaulį Saulė ir jūra keliauja anglišku vardu. Tačiau perklausęs operą lietuvių kalba supratau, kad tekstas buvo lietuviškai toks stiprus, kad net išverstas, apgenėtas jis nepraranda savo kokybės. Tačiau lietuviški penkiaskiemeniai žodžiai operoje skamba truputį klampiau nei lakoniškas vertimas į anglų kalbą. Man net pasirodė, kad angliškoji versija tai lyg savotiškas antrasis, peržiūrėtas teksto variantas: tampresnis, tikslesnis, aiškesnis, ritmingesnis. Todėl operai jis – paradoksaliai – labiau tinka. Bet gal čia kaltas mano neįpratimas girdėti dainuojamo lietuviško teksto.
Vaiva Grainytė kūrybą vadina jogurtu, nes ją gamindamas – kaip ir jogurtą – imi realybę (pieną), ją paraugini iki tam tikro laipsnio su tam tikrom bakterijom ir turi kažką valgomo, bet jau ne pieną. Kažką primenančio pieną ir tuo pat metu su juo nesumaišomo. Taip ir atrodo jos fermentacijos, rašymo procesas: iš vakaro ji paskaitanti visokių knygų, bulvarinę spaudą, religinius tekstus, romanus, poeziją, tada pamieganti (naktis – pasąmonės laikas), o ryte jau sėdanti dirbti.
Ji sako, kad jos poezijai apibendrinti tinka tapytojo Max Ernst siurrealizmo apibūdinimas: ant operacinės stalo susitinka siuvimo mašina ir skėtis. Jau nuo pat pirmos jos knygos, 2012 Pekino dienoraščių – kelionių žurnalo, kuriame ji aprašo savo nuotykius išvažiavus į Kiniją mokytis kinų kalbos – Vaivos tekstai turi ypatingą, man labai mielą skambesį. Jos poezijos knygoje Gorilos archyvai, kurią prieš porą metų nupirkau tėčiui per Kalėdas – neatsivertė, Vaiva demonstruoja neįtikėtiną jautrumą pasauliui ir sąmojingumą. Štai vienas tekstas, „Kūčių sensorika“:
Už lango suūkia vėjas ir vitrinose gulinčios silkės suvirpa. Spiečiai prie svogūnų, mandarinų, kavos. Pasverkit ir man gabalėlį galvelę atkirpkit sūraus pilko silkės sūnaus, – paprašau pardavėjos. Ar per žuvies, ar per ašaros nugarą lyžtelsi – neatskirtum, kas yra kas.
Dar nebaigusi mokyklos Vaiva grojo „Mėnesy Juodaragy“, buvo tokios gana keistos grupės „Sugyvulinos Latakams“ lyderė, o jau tik baigus, 2003, su grupe festivalyje „Didelis pasaulis“ skyrė benefisą Jurgiui Mačiūnui. Ten su draugėm šoko, cypavo, pūtė dūdeles ir chantino: „pro bruzgynus brovės / brovėsi undinės / žvynais laistė / sporas / mėnuo pražydėjo“. Kai man patinka kūrėjai, labai gera pažiūrėti, ką jie veikė mano metų, nuramina.
Už Saulės ir jūros sugalvojimą gal ir atsakinga Vaiva, bet už vaizdą ir scenografiją – Rugilė Barzdžiukaitė, režisierė. Pasak legendos, ji, būdama profesionali operatorė, vienu metu labai susižavėjo daiktų rodymu iš viršaus. Taip ir gimė jos 2019 filmas Rūgštus miškas, iš viršaus rodantis kormoranų stebėjimo aikštelę ir į ją užsukančius žmones. Jų gyva kalba yra didysis filmo variklis: vieni nori kormoranus šaudyt, kiti aiškina, kad čia buvo Gitlerio bunkeris, vienas vyras sako „bent bent“. Tai labai juokingas, liūdnas ir gražus filmas. Neįtikėtina, kaip nepastebimai ji įveda profesionalų kontekstą į dokumentinį filmą – vienoje scenoje į aikštelę ateina filmuoti TV3 reportažo, kuriame kalba ekspertė. Taip mes nepastebėdami ir nesipriešindami dalyvaujame edukacijoje.
Kai mačiau Rūgštaus miško premjerą Klaipėdoje – buvau susitikime su autoriais – iš salės kilo daug visokių klausimų. Vieni uždavė juos mąstydami, kaip kormoranus apsaugoti, – taip ir aš supratau filmo poziciją. Bet kiti, atrodo, filmą suprato visai ne taip ir kalbėjo, kad tai puikus pasakojimas, parodantis, kaip žmonėms ir žvejams kormoranai trukdo. Tokia skirtinga interpretacija, man regis, demonstruoja, kaip nedidaktiškai, autentiškai ir paprastai prie temos geba prieiti Rugilė. Kaip ir visos trys autorės, ji dažnai kalba, kad nėra aktyvistė ir todėl naudoja realybės fermentavimo metodą, buvimą tarp dokumentikos ir fikcijos, norėdama atspindėti jos sudėtingumą.
Vis dėlto, pirmiausiai klausydamas jų operų įsimylėjau Linos muziką. Toks jausmas, kad žinau, kaip ji padaryta, iš ko susideda. Suprantu jos meilę chorui ir girdžiu daugybę reveransų vaikystei mėgėjiškame chore: mormorando, balsų įvairovė, laisvas ritmas, banguojanti intonacija. Iškart po laimėjimo Venecijoje ėmiau girdėti vis daugiau pavydžių kalbų iš Lietuvos akademinių kompozitorių tarpo, kurie vadino ją prasta kompozitore (nes smuikininkė, nes skulptorė, o ne proper kompozitorė) – jos akomponimentai jiems per mažai harmoniškai išvystyti, melodijose per mažai įmantrybių. Bet man kyla įspūdis, kad kai kam gal netikėta, kad žmonės rašo mažai natų ne todėl, kad tiek jų težino.
Kaip pastebėjo daugybė kritikų, Lapelytės muzika primena John Adams operas, ji lenkiasi Meredith Monk (kurios Dolmen Music yra pavadinusi mėgstamiausiu spektakliu), bet retai kada girdžiu palyginimą, kuris man atrodo toks artimas, su Robert Ashley, kurio operos Celestial Excursions veiksmas vyksta senukų slaugos namuose, arba David Lang, kuris yra sukūręs sulūžusių instrumentų simfoniją. Taip pat, man regis, jai artima ir čekų kompozitorė Mirka Křivánková ir jos 1984 metų albumas Zrcadlení. Taip, kaip šie autoriai naudoja chorą, adatyvinę techniką, kartojimus, paruošė dirvą Linos kūrybai. Tačiau ji lieka originali, išskirtinė, atpažįstama, nors muzikoje tuo išskirtinumu nesipuikuoja.
Linos kūrybinei praktikai būdingas akademinės muzikos paribių tyrinėjimas, gal jų plėtimas, nors nežinau, ar tuo labai suinterestuota ji pati. Ji yra sukūrusi kūrinį moterų ypač žemais balsais chorui, parašė moterų chorą pasiėmusi reperio 50 Cent kūrinio Candy Shop tekstą; pasakojo, kad renka beklausių žmonių chorą. Jai įdomi pop muzika, jos melodijos ir tekstai. O pagrindinės jos temos išlieka balso ir kūno santykis, lytiškumas, pažeidžiamumas, mirtingumas.
Prieš tris savaites labai sudėtingai važiavom į Kauną, į Kauno bienalę. Jei nuoširdžiai, tai labiausiai norėjau pažiūrėti į Linos naujausią darbą baseine What happens with a dead fish?. Ir pamačiau: Velnių muziejuje per tris aukštus išdėstytą video darbą – nufilmuotą (gal) operą. Pirmame aukšte matome vaizdą po vandeniu: plaukiojančių baltų keramikinių bliūdelių dugnus, choro dainininkų kojas, baseino plyteles; girdime garsą taip, kaip jis girdisi po vandeniu. Antrame aukšte – esame riboje: pusė kadro virš vandens, pusė po, vanduo banguoja, garsas taip pat. O trečiame žiūrime iš viršaus: matome dainininkų veidus, aplinką, girdime garsą.
Lina pasakoja, kad sumanė šitą kūrį, kai per karantiną daug galvojo apie mirtį ir apie žuvis kaip būtybes, turinčias labai įdomų mirties ciklą. Gyvendamos jos plaukioja po vandeniu, o mirusios iškyla į paviršių, kol vėl nuskęsta į dugną. Mes, kaip žiūrovai, lipdami laiptais į trečią aukštą, kartu pabūname tomis numirtomis žuvytėmis: iškylame į viršutinį aukštą tik tam, kad po to nusileistume žemyn, apžavėti. Vėl pajutau kažkokį magišką ryšį, nes visą gyvenimą maudymasis vonioje turiu svajonę, kad reikia padaryti kokią operą vandeny ir po vandeniu, bet paliūdžiu, kad baisiai sunku turbūt būtų techniškai. Pasirodo, ne visai!
Kauno bienalė, beje, puiki. Vakare Tado Ivanausko muziejuje vaikščiodami tarp tų siaubingų iškamšų vieniši klausėme įrašytų pokalbių su mirties pribuvėjomis ir panašiais mirties ekspertais, kai staiga ėmė gesti šviesos. Galvojom – taip gena lauk. Kai buvo visai tamsu, staiga ėmė ūžti – didžiulis garsas. Bėgome ieškoti jo šaltinio ir pamatėme, kaip ant žirafos, begemoto, dramblių ėmė braižyti lazeriai. Galvojau, gal kokia apsauga, reikia eiti lauk, bet susivokiau, kad muziejaus biudžetas tokiem dalykam per mažas. Galiausiai atsipalaidavau, supratęs, kad čia Emilijos Škarnulytės darbas ir stėbėjau formas, kurias piešė ant iškamšų lazeriais. Nemenkas šokas!
Arba dar geras namelis, įkurdintas Krepšinio namų salėje: Janet Cardiff ir Goerge Bures Miller Opera mažam kambariui. Jame iš daugybės kolonėlių sklinda garsas, automatiškai keičiasi viniliniai įrašai, senobiniu balsu pasakojama personažo istorija, papildyta šviesų ir surroundinio garso efektais. Lankytojai gali kaišioti galvas pro plyšius namelio sienose ir bandyti sudėlioti tragišką paslaptingo vyro istoriją. Vyro, kurio ten nebėra, o liko krūva jo daiktų, plokštelių, knygų, servizas. Įspūdis toks, kad visa bienalė, turėjusi būti apie pokyčius, netikėtai gavosi apie mirtį. Nors ji turbūt ir yra svarbiausias mūsų pokytis.
Į Saulę ir jūrą Vilniuje, deja, bilietų nebėra. Bet kūrėjai sakė, kad ieško vietų kituose Lietuvos miestuose. Erdvė visgi turi būti ypatinga. 25 tonų smėlio paplūdimį žiūrovai turi matyti iš viršaus, apspitę ratu. Manau, kad Klaipėdoje galėtų tikti buvęs Dujų fabrikas prie Skulptūrų parko. Bokštas platus ir ne per aukštas, renovuotas, o ten žadėjo įkurdinti kažkokių senų mašinų parodą, vadinas, yra jas kaip ten dėti, būtų kaip sustoti žmonėms. Gal galime užbombarduoti Saulės ir jūros kūrėjus pasiūlymais iš kitų miestų, man taip norėtųsi pamatyti šitą operą bent 50 kartų.
Visgi įdomu, kad Lietuvoje turėdami tokias gamtines literatūros šaknis ir visaip bandydami nuo jų bėgti, pagaliau kalbėti apie MIES-TĄ, pasaulyje išgarsėjom su kūriniu apie gamtą. O gal visai organiška – mokykloj gi mokė atsakyti, ko verkia lietuvis miške. Žinoma, Saulė ir jūra į šitą klausimą atsako aktualiai ir problemiškai, bet vis tiek idomu pagalvoti, kad finaliniame duete girdisi net Baranausko aidai.
Kartą, tais pačiais 2019, deginausi prie jūros su marškinais: buvo nejauku, gėda savo vištos petukų. Ir gal todėl, kai kažkada seniai pamačiau šaukimą į šitos operos kastingą, per daug išsigandau. Dabar labai gailiuosi ir pažadu sau, kad šiandien jau išdrįsčiau.
Užvakar žiūrėdamas į prarają supratau, kad noriu būti ten, ant to smėlio. Valandą lėtai eidamas namo ir slėpdamas sūrų veidelį suvokiau, kad whatever it takes, noriu tuo užsiimti – tai buvo labai aiškus kvietimas. O štai rašydamas šitą suprantu, kad realybės fermentavimas ir pasterizavimas šiaip jau yra gera metafora viskam, ką ten supratau, kad noriu daryti. Nusibodo žmones girdyti sugižusiu pienu.
ačiū Magdalenai už kvietimą!!!! ir pafollowinkit ją ig (@kozlovskaja_magdalena), ji kelia video iš Saulės ir jūros užkulisių, kur maigo abletono fonūškę ir slapta dainuoja sirenų chorą!!! man patinka, kaip ji, kai ką nors pradedu svaigt apie sun & sako: dieve, tos melodijos – man bloga!! įsivaizduoju.
MYLIMIEJI, NEPAMIRŠAU JŪSŲ <3 AČIŪ, KUR JŪSŲ RANKOS????
aš praskrolinau ir man jau bloga